Komentarai

Ar pastebėjote, kad atsirado tokia nauja mada – įvairūs politikai ir valstybės vyrai ir moterys vis dažniau imasi globoti įvairius renginius? Beje, komercinius. Štai Motinos dienai skirtas koncertas irgi turi savo globėją – ministrą pirmininką. Per televiziją rodomame anonse net jo nuotrauka puikuojasi. Aš susimąsčiau, o ką daro renginio globėjai? Juk renginio organizatoriams turi būti naudinga kokį globėją turėt, juk ne šiaip sau tas nuotraukas per televiziją rodo ir pavardes iškilmingai pamini. Padedi žmonėms, o jie tau padėkoja per televiziją. Aš tik nesuprantu, o kaip tie politikai padeda renginių organizatoriams? Ir kam iš tiesų ta globa naudinga, gal patiems globėjams? Aš tikrai nuoširdžiai nežinau.  

Spaudoje vis dažniau pasirodo straipsniai, kuriuose teisės profesionalai bando aiškinti šiuo metu itin aktualų Lietuvoje Konstitucinio teismo fenomeną. Deja, dažnai tie aiškinimai  ir samprotavimai yra neparemti jokiu teisės aktu ir net pačia Lietuvos Konstitucija. Štai profesoriaus G. Mesonio samprotavimai, išspausdinti dienraštyje “Lietuvos žinios” (2007-02-22), kad  Konstitucinis teismas Lietuvoje turi galias aiškinti Konstituciją, taip pat kad Konstitucinio teismo aiškinimo galių turėjimas yra seniai aptartas tiek “pasaulio konstitucinės justicijos doktrinoje, tiek Lietuvos teisėje“ yra visiškai nepagrįsti. Tokie bandymai globalizuoti Konstitucinę teisę, t. y. kalbėti apie „pasaulines doktrinas“ ar naudotis savo praktikoje kitų šalių konstitucionalistų išvadomis ar net jų praktika - tai ne kas kita, kaip bandymai neigti savo nacionalinę Konstituciją  „visa apimančios konstitucinės teisės“ naudai, kada nei tokios pasaulinės teisės, nei visų pripažintų globalinių konstitucinių doktrinų apskritai nėra.

Konstitucinė teisė yra nacionalinė teisė, nes jos pagrindinis dokumentas, kuo ji remiasi yra tos šalies Konstitucija, taigi Lietuvos konstitucinės teisės pagrindinis dokumentas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija. Kitų šalių teisminių institucijų praktika ar teorijos naudingos tik bendram pažinimui ar gali būti pavyzdžiu, jei tai neprieštarauja mūsų valstybės konstitucijai. Pagal Lietuvos konstituciją Konstitucinis teismas yra ne Konstitucijos aiškintojas, o aukščiausio teisinio etalono, kitaip tariant - Konstitucijos teksto saugotojas. Aiškinti etaloną nėra nei prasmės, nei galimybių. Konstitucinis teismas, vaizdžiai tariant, turi aiškintis ar priimto įstatymo ilgis, aukštis ir plotis yra tokių matmenų, kaip skelbiasi, ar ne. Ir matuoti privalo ne lenkiškais sieksniais ar amerikoniškais coliais, o metrais ir centimetrais, kaip numatyta Lietuvoje, t. y. kaip parašyta Konstitucijoje. Tokia tad turi būti lietuviškosios konstitucinės teisės ir praktika, ir teoriniai pagrindai. Žinoma taip pat negalima numoti ranka į tai, kad konstitucinė teisė yra tik viena iš teisės, t.y. socialinio mokslo šakų, o šis mokslas nėra ir negali būti unifikuotas, nes jis yra tik numatantis, sąlyginis, paremtas prielaidomis ir t.t. 

Keistai atrodo profesoriaus G. Mesonio klausimai “į ką  Konstitucinis teismas turi kreiptis, kad sužinotų tikrąjį konstitucijos turinį, be kurio jis negali vykdyti konstitucingumo kontrolės funkcijos?” arba “Kas tas asmuo, institucija, kurios žodis dėl Konstitucijos turinio galutinis?“. Tas asmuo, kurio žodis dėl konstitucijos turinio yra galutinis Lietuvoje yra TAUTA, referendumu patvirtinusi konstitucijos tekstą. Taigi Konstitucinis teismas, norėdamas sužinoti tikrąjį Konstitucijos turinį turi kreiptis ne į neegzistuojančias „ pasaulio konstitucinės justicijos doktrinas“, o į patį Konstitucijos tekstą, o priimant sprendimus vadovautis savu Konstitucijos teksto supratimu, išsilavinimu, intelektu, išmintimi, vidiniu įsitikinimu, faktinėmis aplinkybėmis t. y. tuo, kuo paprastai vadovaujasi visi  teisėjai. Akivaizdus Konstitucinio teismo noras išsiveržti iš Konstitucijos rėmų, taip pat begalinis noras globalizuotis, bei tuo prisidengiant daryti politinę įtaką valstybėms ar jų grupėms, yra pats  blogiausias teisinio elitizmo pavyzdys.

Liudvikas Narcizas Rasimavičius

Ar niekada nesusimąstėte, kodėl savaitės ar net dviejų savaičių senumo laišką gaunate labai pavėluotai? Lyg viskas ir gerai. Spaudai and voko rodo, kad laiškas išsiųstas nepavėluotai, o ir gauti jį turėjote gerokai anksčiau. Iš tikrųjų, o koks skirtumas?

Sklando gandai, kad už tam tikrą mokestį galima nusipirkti „laiko mašinos“ paslaugą. Siųskite laiškus kada tik panorėsite ir tada, kai turėsite laiko jiems parašyti, spaudai ant vokų neginčijamai rodys, kad išsiuntėte laiškus laiku. Tokie triukai labai naudingi siunčiant įvairius svarbesnius dokumentus ir dokumenčiokus į teismą, į valstybines institucijas, gali praversti net ir asmeniniame gyvenime. Maža ką. Sakoma, kad tokia paslauga nėra labai brangi, bet paklausa matyt yra, nes juk laikas – pinigai.

Praėjo jau kuris laikas nuo paskutinio Konstitucinio teismo sprendimo apie savivaldybių rinkimus, bet vis neramu, ką jie ten dar sugalvos? O neramu dėl to, kad mes turėtume gyventi parlamentinėje respublikoje, kur paskutinį žodį turėtų tarti Seimas, o ne „ajatolos“, kaip kokioje antidemokratiškoje rytietiško kirpimo šalyje.

Konstitucinis teismas dar kartą norėjo įrodyti savo svarbą ir, kaip paaiškėjo, visai be reikalo ėmė skubiai spręsti tikrai teisėtus piliečių  lūkesčius dėl dalyvavimo savivaldybių rinkimuose. Jeigu Konstitucinis teismas savo sprendimą būtų skelbęs tuoj pat po rinkimų, tikrai nebūtų reikėję priimti ne visai jų kompetencijai priskiriamą sprendimą, ką daryti su artėjančiais rinkimais – stabdyti ar ne.

Skaičiuojama, kad daugiau kaip 400 tūkstančių Lietuvos piliečių jau paliko tėvynę ir dirba svečiose šalyse. Vaizdžiai kalbant 400 tūkstančių žmonių - tai visi darbingi žmonės Vilniaus mieste. Prognozuojama, kad ir 2007-siais Lietuvą paliks dar 50 000 žmonių. Dėl emigracijos ir darbuotojų trūkumo mažėja mūsų galimybės konkuruoti ES rinkoje bei pritraukti investicijų.

Matydami, kad reikia ką nors daryti, net užsienio šalių piliečiai imasi iniciatyvų – kanadietis Chrisas Nicholas ir danas Kristianas Mortensenas, kartu su organizacija „JCI Sostinė“ ir partneriais „Sampo bankas“, TEO ir „Verslo žinios“ vykdo ambicingą ir realų projektą, kaip stabdyti migraciją.

Tuo tarpu pramonininkai „vykdo“ kitus realius projektus. Vienas jų - jau pilnai ir puikiai įvykdytas: dėl nenoro kelti atlyginimus, bedarbystė tikrai sumažėjo, nes darbo jėga išvažiavo į Airiją ar Ispaniją. Jeigu nepavyks gamybos iškelti į rytus, pramoninkai tikisi pigios darbo jėgos iš rytų. Na ir kas, kad „penktos kolonos“ jiems gal ir nepavyks įkurti (nes rytiečiai irgi nemėgsta skūpuolių ir trauks į labiau patrauklias šalis), jų tikslai paprasti – vaidinti „geriečius“ ir jokiu būdu neinvestuoti į darbo jėgą jiems keliant atlyginimus, teikiant darbuotojams kitas socialines paskatas. Matyt, tuo tikslu pramoninkai neseniai ir rašė laišką Seimo Pirmininkui ir Seimo nariams, prašydami legalizuoti poilsio namus ir pirteles, kuriose jie „vanos“ savo darbuotojus (ir žinoma savo bičiulius) ir taip kels darbo našumą. Puikus mąstymas, ar ne?

Vienintelė viltis, kad atsiras kartu su užsienio kapitalo atėjimu vis daugiau vakarietiškų tradicijų įmonių, suprantančių žmogiškųjų resursų svarbą, o p. Kirkilas bent jau revizuos vyriausybę aplipusių savo pirmtako „draugelių“ sąrašą ir bent jau „atkirps“ kai kuriems jų suteiktus vyriausybinio ryšio telefonus.

Pramonininkai jau seniai savo „pensijinius fondus“ susikrovė, o kovoti su korupcija valstybės vadovui tikrai nepadės – ne tas mąstymas, ne tie „draugelių“ tikslai…

Grūto savininkas geras verslininkas - per grybų prizmę pamatė Grūto parko viziją ir ją įgyvendino (žinoma, kad ir Leninas su grybais turėjo reikalų). Kaip ir dera Lietuvoje, mokesčius mokėti reikia neskubant, tad verslininkas vėl “ant bangos” - tokios reklamos (dėl mokesčių mokėjimo ar nemokėjimo) gali pavydėti bet kuris kitas verslininkas. Afekto paveiktas vienas Seimo narys kaip mat įregistravo “Grūto parko gynimo” įstatymo projektą. Vienam verslininkui atskiras įstatymo projektas - puikus lietuviškojo pilkojo lobizmo pavyzdys. O problema čia tokia - mūsų judai vis dar laukia savo grašių! Apsidairykime!

Praėjusią savaitę baigėsi eilinis kovų etapas dėl Vilniaus ateities: priimtas kažkoks mistinis planas, kuriame nurodyta, kur ir kaip, ir už ką bus leista statyti namus, pilis ar dangoraižius. Gal ir vėl bus kaip jau yra buvę – ant nedidelio dviaukščio ar triaukščio namelio didžiajame plane bus užpaišytas naujas dangoraižis, tad lauk, neduokdie, ugnies ar dar vienos sienos griūties.

Jau net charakteringa, kad naujame sostinės plane yra ir nuorodų naujoms politikų kartoms. Ženklai plane rodo, kad ir ateityje politikai neturėtų prapulti. Būsimiems valdininkams yra paliktos „verbų pievelės“ („verbų draustinis“) bei kitos, itin saugomos vietos, taigi ir jie turės ką keisti ir galų gale padalinti “nusipelniusiems” gyventojams.

Padalinta ir visa Lietuva. Pasirodo, jog šiuo metu itin svarbu gauti neturtingo regiono vardą, tai tapo savotiško prestižo reikalu, tad sujudo ir politikai. Neturtingo regiono problemą juk paprastai galėtų padėti išspręsti  “Europos pinigai”. Nesinori būti įtariu, bet matyt belieka kreiptis į visus - dalindami turtus, nepamirškite ir paprastų žmonių!

O žinote, kad Didžiosios Britanijos valdžios pareigūnai irgi turi problemų? Neseniai buvo įvestos savotiškos svorio kvotos visuomeninei televizijai. Reikalaujama, kad televizijos ekranuose pasirodančių lieknesnių ir pilnesnių moterų turi būti po lygiai, o jei tokio santykio išlaikyti negalima, persvara gali būti tik pilnųjų sąskaita! O kad mums tos britiškos problemos…

Dabar perskaičiau vos prieš savaitę parašytą žinutę “Savivaldybių rinkimų odisėja-1”, kurioje pranašiškai samprotauta apie Konstitucinį teismą.  Šiandien žinių laidoje pasiklausiau tikrai gerbiamo teisės profesoriaus E. Šileikio teisinių paaiškinimų ir net sutrikau. Pasirodo, kad Konstitucinis teismas vadovaudamasis išskirtinai juridine logika gali lemti esminį politinį sprendimą: įvyks rinkimai, ar ne? Net nereikia būti labai išmintingu ir suprasti, kad institucija, turinti vien jau tokias galimybes priimti tokį sprendimą, gali lemti mūsų valstybės politinį kursą. Todėl net susimąsčiau, gal teisėjus į Konstitucinį teismą irgi galėtų rinkti Lietuvos Respublikos piliečiai? Juk dabar tai tokia įtakinga, madinga politinė institucija, kurioje svarbius valstybinius sprendimus daro plačiai visuomenei vis dar mažai žinomi žmonės. 

Skaičiau vieną knygą, kur verslo aukštumas pasiekęs verslininkas, analizuodamas savo sėkmę, užsiminė ir apie Apvaizdos pagalbą. Atrodė, kad pagal seną Lietuvos bajorų tradiciją, tikrai iškils nauja įspūdinga bažnyčia, su besipuikuojančia fundatoriaus pavarde. Deja… Vietoj bažnyčios iškilo prekybos centras, o verslininkas, turintis ir savo radiją, jau kalba, kad viską, ką jis pasiekė yra jo aštraus proto ir nepaprasto darbštumo pasekmė. Nuoširdžiai tuo tikiu, tačiau Apvaizdos meilė irgi ne begalinė. Gal vis dėlto nauja bažnyčia būtų visai neblogai?

Verslininkų ir darbuotojų mažumą atstovaujanti Trišalė taryba vėl “išdūrė” liaudį, nes buvo nutarta, kad Vyriausybė privalo kuo greičiau didinti privalomą minimalų atlyginimą. O smulkieji verslininkai piktinasi ir mano, kad pramonininkai ir be jokių Trišalės tarybos sprendimų gali ir turi didinti savo darbuotojams atlyginimus, o ne vien reikalauti, kad Vyriausybė didintų privalomą minimalaus atlyginimo dydį. Įsivaizduokite audėjėlę, kuri dirbdama kasdien aštuonias valandas prie triukšmingų staklių gauna tik 600 litų, o jų darbdaviai ne tai iš Amerikos, ne tai iš Kanarų stebi jų darbo našumą. Argi ne gražus vaizdelis?